Kiekviena šalis atskirai nustato leidžiamą bazinių stočių skleidžiamų elektromagnetinių bangų intensyvumą. Šį intensyvumą apibrėžia elektromagnetinio lauko energijos srauto tankis, matuojamas mikrovatais kvadratiniame centimetre (µW/cm2).
Europos Tarybos dokumente „Dėl elektromagnetinio lauko spinduliavimo visuomenei leidžiamų normų (0 Hz–300 GHz)“ rekomenduojamas toks maksimalus galios tankis:
- 900 MHz bazinių stočių – 4500 µW/cm2,
- 1800 MHz bazinių stočių – 9000 µW/cm2.
Lietuvoje leidžiamas maksimalus bazinių stočių elektromagnetinio spinduliavimo intensyvumas – 10 µW/cm2. Tai vienas griežčiausių reikalavimų Europos Sąjungoje.
Bazinės stoties elektromagnetinių bangų siųstuvo galia yra 20 W arba mažesnė. Kryptinės antenos nukreipia jo galią intensyviausio spinduliavimo kryptimi ir sukuria daug kartų didesnės (iki 600–800 W) galios efektą, nors pati siųstuvo galia lieka nepakitusi.
Toldamos nuo šaltinio elektromagnetinės bangos labai sparčiai silpnėja. Pavyzdžiui, antenos centro aukštyje, nutolus nuo jos apie 6 metrus, elektromagnetinės galios tankis neviršija Europos Tarybos rekomenduojamo leidžiamo lygio. Tačiau net ir tokiu atstumu nuo bazinės stoties žmonių nebūna.
Be to, bazinių stočių antenų skleidžiamos elektromagnetinės bangos turi labai siaurą vertikalų sklaidos kampą ir platų horizontalų. Todėl po antena elektromagnetinių bangų spinduliuotė yra itin maža ir ryšys šioje vietoje nebūna geriausios kokybės. Ir kuo didesnis bazinių stočių tankis, tuo mažesnė nustatoma kiekvienos bazinės stoties galia, nes tokiu būdu užtikrinama, jog viena netrukdys kitai.
Antenos sukonstruotos taip, kad elektromagnetinės bangos sklistų viena kryptimi į išorę. Todėl spinduliuotė pro jos galinę sienelę yra labai maža.
Elektromagnetines bangas taip pat sugeria augalai, drėgmė, dulkės, pastatai, todėl tolstant signalo stiprumas mažėja nuo kelių iki keliasdešimt kartų.
Atlikus matavimus pastebėta, kad mūro sienos ar gelžbetonio perdangos iki 100 ar net 1000 kartų sumažina 900–1800 MHz dažnio bangų energijos įsiskverbimą į pastatų vidų.
Palyginti su kitais radiotechnikos objektais mobiliojo ryšio bazinių stočių galia yra labai maža ir prilygsta kai kurių buityje naudojamų prietaisų (šaldytuvo, televizoriaus) galiai. Pavyzdžiui, radijo stočių siųstuvų galia yra nuo 500 iki 50 000 W (Kauno r. Juragių LTV siųstuvo galia apie 44 000 W, Vilniaus televizijos bokšto – apie 25 000 W).
Tuo tarpu mobiliuosiuose telefonuose esantys siųstuvai yra labai mažos galios. Maksimali jų galia siekia nuo 0,1 iki 2 vatų. Telefono skleidžiamų elektromagnetinių bangų galia taip pat labai smarkiai mažėja sulig atstumu nuo telefono. Naudojimosi metu laikant telefoną 30-40 cm nuo kūno, pavyzdžiui, kalbant su laisvų rankų įranga, naršant internetą, rašant žinutes, elektromagnetinių bangų poveikis yra gerokai mažesnis nei telefoną laikant prie ausies.
Plačiau apie bazines stotis ir jų statymą
Bazinės stotys yra matomiausia mobiliojo ryšio tinklo dalis. Tai ant bokštelių, aukštų pastatų iškeltos antenos, kurios siunčia ir priima mobiliųjų telefonų siunčiamus signalus.
Kuo daugiau bazinių stočių, tuo ryšys geresnis, nes viena bazinė stotis gali aptarnauti ribotą vartotojų kiekį ir aprėpia tik tam tikrą plotą. Retai gyvenamose teritorijose bazinės stotys veikia maždaug 10 km spinduliu, mieste – dažniausiai kelių šimtų metrų.
Šiuo metu „Omnitel“ yra įrengusi apie 1300 2G ir apie 520 3G bazinių stočių. Jos užtikrina kokybišką mobilųjį ryšį visiems „Omnitel“ vartotojams.
Kai žmogus naudojasi mobiliuoju telefonu, visi siunčiami ar gaunami duomenys perduodami per tam tikrame plote veikiančią bazinę stotį. Judant ryšys automatiškai seka paskui ir prisijungia prie kitų bazinių stočių, į kurių veikimo teritoriją patenka žmogus.
Vieną bazinę stotį dažniausiai sudaro trys celės. Celė – vienos antenos aprėpimo plotas. Celių ribos persidengia, kad vartotojas neprarastų ryšio su bazine stotimi ir jo pokalbis judant iš vienos vietos į kitą nenutrūktų.
Bazinės stotys statomos tokiose vietose, kurios leidžiamos Visuomenės sveikatos priežiūros ir kitų įstatymų bei patvirtintų higienos normų, taip pat atsižvelgiant į teritoriją ir gyventojų tankumą.
Kaimo vietovėse statomos nuo 30 iki 80 metrų aukščio bazinės stotys. Norint aprėpti kuo didesnę teritoriją, jos dažnai įrengiamos aukštesnėse vietose, pavyzdžiui, ant kalvų. Dėl didesnio žmonių tankumo miestuose aukštų bazinių stočių iš esmės nereikia, tačiau jų statoma daugiau.
Bazinių stočių projektą derina ir leidimą statyti išduoda apskričių visuomenės sveikatos centrai, kurie drauge su Ryšių reguliavimo tarnyba griežtai kontroliuoja bazinių stočių statybą ir jų naudojimą.
Tiek 2G, tiek 3G bazinės stotys, priklausomai nuo paskirties ir ryšiu aprūpinamos teritorijos, skirstomos į makro-, mikro- arba pikostotis:
Tipinę bazinę makrostotį sudaro įrangos patalpa, bokštas ir ant jo pritvirtintos antenos, kurios mobiliajam telefonui siunčia ir iš jo priima radijo signalus. Makrostotys statomos ant aukštų pastatų priemiesčiuose, ant bokštų, šalia kelių, laukuose, miškuose, ant pastatų (biurų, parduotuvių, gyvenamųjų namų).
Mikrostotys esti mažesnės, statomos kaimuose, ant mažesnių pastatų, vandens bokštų. Jos aprėpia mažesnį plotą negu makrostotys.
Pikostotys dažniausiai įrengiamos pastatų viduje, norint pagerinti esamą ryšį (prekybos centruose, biuruose, angaruose, įstiklintuose biuruose).
Bazinės stotys statomos ar įrengiamos tokiose vietose, kurios leidžiamos Visuomenės sveikatos priežiūros ir kitų įstatymų bei patvirtintų higienos normų.
